Apžvalga trumpai

Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2013-2014: Apžvalga apžvelgia esminių pilietinių ir politinių teisių įgyvendinimą Lietuvoje
2013-2014 m. laikotarpiu. Apžvalgos struktūra sudaryta remiantis Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintų teisių sąrašu ir eiliškumu. 

Teisė į gyvybę

 2013-2014 m. užfiksuoti teisės į gyvybę pažeidimai tiek nacionalinėje teisėkūroje, tiek praktikoje. 2013 m. rugsėjį buvo užregistruotos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis siūlyta grąžinti mirties bausmės taikymą Lietuvoje, tačiau dėl adekvačios išvadas teikusių institucijų pozicijos pataisos nebuvo svarstomos toliau. Šis atvejis iliustruoja Lietuvoje paplitusią praktiką, kuomet įstatymų leidėjai dėl populistinių priežasčių nepaiso pamatinių žmogaus teisių ir teikia akivaizdžiai joms prieštaraujančius įstatymų projektus. 2013 m. Lietuva pralaimėjo bylą Banel prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme, kur buvo pripažinta pažeidusi pozityvią pareigą apsaugoti pareiškėjos 13-mečio sūnaus teisę į gyvybę bei nesugebėjusi ištirti šio incidento tinkamai ir laiku.

Kankinimo, nežmoniško ir žeminančio elgesio draudimas

 Pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje skaičius auga – 2013-2014 m. jų užfiksuota virš 40 000. Nors buvo priimti reikalingi teisės aktų pakeitimai, visgi jų įgyvendinimas neretai neadekvatus – smurtautojams pažeidžiant pritaikytas apsaugos priemones, aukos nesulaukia pagalbos; nemaža dalis ikiteisminių tyrimų nepradedami, nutraukiami, baigiasi nukentėjusio asmens ir kaltininko susitaikymu, taip statant į pavojų aukų gyvybes.

Tebetrūksta ir adekvataus smurto šeimoje traktavimo politiniuose dokumentuose – 2014 m. Vyriausybė patvirtino itin nepažangią Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014-2020 metų programą, kurioje smurtas artimoje aplinkoje nelaikomas žmogaus teisių klausimu. 2014 m. pabaigoje Lietuva dar nebuvo pasirengusi Nusikaltimų aukų teisių direktyvos nuostatų perkėlimui į Lietuvos teisę ir tinkamam įgyvendinimui užtikrinant smurto artimoje aplinkoje aukų teises.

Nacionalinėje teisėje nėra įtvirtinta smurto dėl lyties ir lytinės tapatybės sąvoka; nepaisant tarptautinių žmogaus teisių institucijų raginimų bei nuolatinių moterų mirčių nuo smurto, stabdomas Europos Tarybos konvencijos Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo ratifikavimas. Valstybinei smurto prieš moteris mažinimo strategijai netekus galios, nebėra jokių programų/strategijų, kurios padėtų kovoti su smurtu prieš moteris.

Lietuva antra kartą pralaimėjo Strasbūro teisme smurto šeimoje byloje dėl to, kad neužtikrino efektyvios nukentėjusiųjų apsaugos bei tinkamo jų skundų dėl patiriamo smurto tyrimo – 2013 m. byloje D.P. prieš Lietuvą Vyriausybė pripažino Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą, nežmonišką bei orumą žeminantį elgesį, pažeidimą ir pasiūlė pareiškėjai kompensaciją.

Bendras nuo nusikaltimų nukentėjusių vaikų skaičius kasmet mažėja, tačiau nesaugiausia vieta vaikams išlieka namai – čia jie nukenčia dažniausiai. Deja, šis nusikaltimas išlieka latentinis – vaikai oficialiai tesudaro 7-8% visų nukentėjusiųjų, nors smurtą prieš vaiką pateisina ir taiko didesnė dalis Lietuvos tėvų. Be to, kaip rodo tyrimai, mažiausiai 40% atvejų, kai artimoje aplinkoje smurtaujama prieš suaugusį asmenį, smurtaujama ir prieš toje pačioje aplinkoje esantį vaiką.

Vaiko teisių apsauga funkcionuoja prastai – vaikai stokoja informacijos, kur kreiptis pagalbos, bei saugių būdų pranešti apie jų teisių pažeidimus; neretai pranešimai apie smurtą prieš vaiką ignoruojami, smurtinių veiksmų pavojingumas vaikams sumenkinamas, nepradedami ikiteisminiai tyrimai. Su vaikais dirbantys specialistai ne visuomet vykdo pareigą pranešti apie smurto požymius. Teisės aktų visuma neužtikrina visapusiškos vaiko apsaugos nuo visų formų smurto, taip pat ir fizinių bausmių. Šias spragas galėtų užlopyti 2014 m. gruodį Vyriausybei pateiktas pakankamai progresyvus naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas.

Lietuvos Aukščiausio Teismo požiūris kito pozityvia linkme – griežčiau įvertinta sistemingo psichinio smurto žala vaikams. Deja, vis dar nerenkama ir neskelbiama statistika bylų, kuriose nukentėjusieji yra vaikai, neaišku, kiek bylų iš pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl smurto prieš vaikus pasiekia teismą.

Nors 2014 m. perkelta ES Direktyva dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, sugriežtintos bausmės už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus, įtvirtintos specialiosios apsaugos priemonės, praktikoje šios nuostatos dažnai pažeidžiamos – vidutiniškai vaikui ikiteisminio tyrimo metu dalyvauti procedūrose ir pasakoti apie patirtą prievartą tenka 3,5 karto, o teisminio proceso metu vaiko apklausoje dalyvauja 6,8 asmenys. Taip pat neužtikrinta nuostata, kad vaikai visuomet turi būti laikomi pažeidžiamais proceso dalyviais ir turi turėti galimybę naudotis specialiomis apsaugos priemonėmis.

Lietuvoje vis dar veikia institucinė kūdikių ir vaikų globos sistema – 106 įstaigose auga iki 4 tūkstančių vaikų. Nors Lietuvoje gimstamumas mažėja, daug šeimų su vaikais emigravo, tačiau kūdikių ir vaikų iki trejų metų skaičius globos įstaigose beveik nekinta.

Tyrimai rodo, kad įstaigose neužtikrinamas vaikų privatumas, asmeninių rūbų ir daiktų turėjimas, savalaikė sveikatos priežiūra. Nepaisant to, kad į globos namus vaikai patenka po sunkių, traumuojančių išgyvenimų, psichologinė-psichoterapinė pagalba jiems praktiškai neprieinama. Valstybės kontrolės 2014 m. sausio 31 d. atlikto valstybinio audito išvados liudija, kad esama vaikų globos sistema neefektyvi ir neužtikrina geriausių vaiko interesų. Valstybės skiriama parama globai įstaigose keliskart didesnė nei parama globėjams, parama įvaikinusioms šeimoms apskritai neskiriama, nors tai geriausia, ką galima suteikti vaikui.

2014 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų planą, kuris turi pažangių bruožų, tačiau iškeltas tikslas prieštarauja pertvarkos tikslams ir nėra pakankamas realiam pokyčiui pasiekti, o kai kurie planai atkleidžia, kad negebama suvokti šeimos ir įstaigos skirtumo.

Lietuvoje vykdomo deinstitucionalizacijos proceso planuojami rezultatai yra pernelyg menki, neužtikrinantys, kad pasibaigus 2014-2020 m. ES investicinių struktūrinių programų finansavimo periodui bus pasiektas socialinės įtraukties rodiklis – planuojama neįgalių suaugusių asmenų, patenkančių į institucinę globą, skaičių sumažinti tik 40%; pertvarkyti tik 5 stacionarias socialinės globos įstaigas suaugusiems neįgaliesiems. Vykdomas institucinės globos įstaigų licencijavimo procesas, į kurį jau investuota per 100 mln. litų (apie 29 mln. eurų) tiek iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tiek iš šalies biudžeto, kelia įtarimų, kad vietoje reikalingų individualizuotų paslaugų kūrimo lėšos ir vėl bus investuojamos ydingai sistemai stiprinti.

Ignoruojant JT Žmogaus teisių institucijų, ET Komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį bei pilietinės visuomenės raginimus, Lietuvoje išlaikytas žmogaus teises pažeidžiantis, pasenęs biomedicininis psichikos sveikatos priežiūros modelis, skatinantis pacientų atskirtį bei neįtvirtinti žmogaus teisių apsaugos saugikliai ir išorinė nepriklausomą žmogaus teisių stebėsena. Pagal JT Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą fakultatyvų protokolą Seimo kontrolierių įstaigos pradėta nacionalinė kankinimų prevencija laisvės apribojimo vietose susilaukė atviro priešiškumo – daugybinius žmogaus teisių pažeidimus atskleidusio patikrinimo Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikoje išvadas mėginta diskvalifikuoti, o aršų puolimą prieš Seimo kontrolierius mėgino stabdyti tik žmogaus teisių organizacijos, bet ne valstybės institucijos. 2014 m. patvirtintas itin nekokybiškas ir šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos bei savižudybių prevencijos principų neatitinkantis Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planas.

2013 m. pabaigoje Lietuva pagal įkalintų asmenų skaičių pirmavo Europos Sąjungoje, o visoje Europoje Lietuvą lenkia tik Rusija ir Baltarusija, taip pat laisvės atėmimo bausmės trukmė pasiekė piką nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, kad registruotas nusikalstamumas Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, įskaitant ir bendrą smurtinį nusikalstamumą, akivaizdu, kad Lietuvoje tiesiog dominuoja polinkis siųsti žmones už grotų nepriklausomai nuo to, ar tam yra būtinybė bei ar tai efektyvus sprendimas.

Kaip rodo 2014 m. paskelbta Europos Tarybos Komiteto prieš kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita, Lietuvos įkalinimo sistema toliau tolsta nuo Europos standartų. Visos laisvės atėmimo ar laikino apribojimo įstaigos yra perpildytos ir neatitinka higienos normų bei žmogaus teisių standartų – kai kurios Europos šalys dėl to nebeišduoda kaltinamųjų Lietuvai. Įkalinimo įstaigų administracija nesiima priemonių kovoti su kastų subkultūra, kuri visiškai demoralizuoja nuteistuosius, gilina jų asocialumą bei užkerta kelią resocializacijai. Savižudybių skaičius laisvės atėmimo vietose 3 kartus viršija santykinį savižudybių skaičių laisvėje. Nuteistiesiems ir darbuotojams nėra užtikrinama saugi aplinka – daugėja smurto tarp kalinių, pasipriešinimo pareigūnams atvejų. Situacijos gerėjimas priklauso nuo 2014 m. priimtos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimo kokybės bei skaidrumo.

Lietuvoje veikiančiose septyniose vaikų administracinio laisvės suvaržymo įstaigose – šešiuose socializacijos centruose bei Švėkšnos specialaus ugdymo centre – 2014 m. pabaigoje gyveno 246 vaikai, turintys elgesio ir emocinių problemų, pasireiškiančių delinkventiniu elgesiu, arba padarę nusikaltimą, bet nesulaukę baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Didelė dalis vaikų yra iš globos įstaigų, kiti – iš problemas išgyvenančių šeimų. Nors vaiko laisvės suvaržymas turėtų būti laikomas kraštutine ir išimtine priemone bei neatskiriamas nuo vaiko poreikius atitinkančios terapijos bei pagalbos, iki šiol nėra išvystytas krizių intervencijos pagalbos teikimas šeimoms bei paslaugos namuose, taip stabdant vaikų faktinį įkalinimą šiuose centruose, atnešantį jiems ir visuomenei ilgalaikę žalą.

2014 m. į itin prastą Lietuvos vaikų, išgyvenančių socializacijos problemas, padėtį dėmesį atkreipė ir JT Komitetas prieš kankinimus, Seimo kontrolierių įstaiga bei Valstybės kontrolė. Nustatyta, kad vaikai negauna specializuotų, jų individualius poreikius atitinkančių reabilitacijos paslaugų; vyraujanti kontrolės ir bausmių kultūra bei „stipresniojo teisė“ lemia gausius vaikų teisių pažeidimus, fiksuojamas žiaurus, nežmoniškas bei orumą žeminantis elgesys ir bausmės, įskaitant tramdymą antrankiais, guminėmis lazdomis ir ašarinėmis dujomis, o taip pat prekybą vaikais bei jų išnaudojimą prostitucijai.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centre gyvenantys prieglobsčio prašytojai bei sulaikyti užsieniečiai sulaukė Seimo kontrolierių įstaigos, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos dėmesio. Nustatyta, kad saugumo priemonės yra nepakankamos, smurto atvejai tinkamai nedokumentuojami, specialiosios priemonės gali būtų naudojamos neproporcingai, o medicininė pagalba neteikiama.

Apgyvendinimo sąlygos yra prastos, neleidžiančios apsaugoti pažeidžiamų asmenų teisių ir teisėtų interesų, užtikrinti žmogaus orumą ir vaikams  būtinas sąlygas. Užsieniečių registracijos centre taikomos priemonės tvarkai ir saugumui užtikrinti, pavyzdžiui, spygliuota viela aptverta teritorija, saugoma uniformuotų pareigūnų, neigiamai veikia prieglobsčio prašytojų psichologinę būklę. Neatsižvelgiama į tai, kad daugelis šių žmonių patyrė persekiojimą, kankinimus ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir jiems reikalinga įvairiapusė pagalba. Taip pat buvo nustatyta diskriminacija dėl religinių įsitikinimų – asmenys maitinti jų religijos draudžiamu maistu.

Lietuvos teisinėje sistemoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra reali, t. y. nuteistasis yra kalinamas iki mirties. EŽTT pažymėjo, kad viso gyvenimo laisvės atėmimo bausmė, be menkiausios galimybės ją peržiūrėti ir sutrumpinti, net atsižvelgiant į reikšmingus nuteistojo asmenybės pasikeitimus ir reabilitacijos siekį, prilygsta nežmoniškam ir žmogaus orumą žeminančiam elgesiui su nuteistuoju. Turi egzistuoti galimybė būti paleistiems, jei pasiekiamas toks reabilitacijos lygis, jog asmenį nebėra tikslinga kalinti. 2013 m. pabaigoje EŽTT priėmė nagrinėti grupės lietuvių nuteistų iki gyvos galvos pareiškimą prieš Lietuvą.

2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitoje apie JAV CŽV slaptų sulaikymų ir ypatingųjų perdavimų programą atskleidžiama, jog programa buvo neefektyvi, ją vykdę pareigūnai slėpė informaciją bei melavo, o bent 39-iems asmenims buvo padaryta ženkli žala sveikatai taikant neteisėtus metodus. Nurodyta, kad Lietuvoje galėjo veikti „violetinis“ programos centras. Abu Zubaydah skundas prieš Lietuvą tebenagrinėjamas Europos žmogaus teisių teisme.

2013 m. ŽTSI kartu su REDRESS kreipėsi į Generalinį prokurorą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dar vieno CŽV programos nukentėjusiojo Mustafa al–Hawsawi galimo neteisėto kalinimo Lietuvoje. Europos Parlamentas taip pat paragino Lietuvą atlikti veiksmingą tyrimą šioje byloje. 2014 m. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo neteisėto asmenų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną.

Vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas

 Lietuvoje vis dar nėra tinkamai teisiškai reglamentuoti prekybos žmonėmis atvejai, susiję su vaikų ir suaugusiųjų seksualiniu išnaudojimu, o tai lemia, kad praktikoje dažnai ši veika kvalifikuojama kaip žymiai lengvesnis nusikaltimas. Ypatinga žala padaroma netinkamai kvalifikuojant prekybos vaikais atvejus – vaikus išnaudoję asmenys išvengia laisvės atėmimo (pavyzdžiui, tris mergaites mėnesį pardavinėję asmenys buvo nubausti 150 val. viešųjų darbų bausme), o aukai nėra užtikrinamos visos jai priklausančios garantijos ir teisės. 

Ypatingai pažeidžiami yra uždarose įstaigose gyvenantys vaikai – globos įstaigose ar socializacijos centruose. 2014 m. visuomenė sužinojo, kad Švėkšnos specialiojo ugdymo centre vyko sisteminga prekyba vaikais, tačiau darbuotojai visiškai nesugebėjo suvokti šio nusikaltimo esmės ir vertė kaltę sutrikimų turintiems vaikams. Ikiteisminis tyrimas taip pat pradėtas netinkamai kvalifikuojant veiką, nors ES direktyva 2011/36/ES aiškiai nustato, jog asmens iki 18 m. išnaudojimas prostitucijai visuomet laikomas prekyba žmonėmis. Tokiu būdu ir šis prekybos vaikais atvejis galimai sulauks ženkliai švelnesnių sankcijų nei turėtų sulaukti.

Prekybos žmonėmis aukos, įskaitant vaikus, kurie parduodami elgetauti, vogti, priverstiniam darbui, sulaukia daugiau dėmesio iš nevyriausybinių organizacijų, tuo tarpu valstybiniu mastu problemos suvokimo ir efektyvaus prevencijos, intervencijos bei pagalbos tinklo stokojama. Šalia puikaus kai kurių apskričių darbo, fiksuojami atvejai, kai teisėsaugos pareigūnai nepajėgia operatyviai ir efektyviai sureaguoti į informaciją apie prekybą vaikais vagiliavimui ar elgetavimui, nepastebi ilgą laiką šalia vykstančio verbavimo ar nubaudžia aukas.

Teisė į laisvę ir saugumą

Nepaisant to, kad suėmimas yra griežčiausia baudžiamajame procese numatyta kardomoji priemonė, o tardymo izoliatoriuose galioja griežtesnis režimas bei yra dar prastesnės sąlygos nei laisvės atėmimo vietose, Lietuvos teismai tenkina daugiau nei 95% visų prašymų skirti suėmimą. Tuo tarpu sėkmingo apskundimo tikimybė maža – apskundus suėmimas panaikinamas tik apie 9% atvejų.

2013 m. ŽTSI atliktoje studijoje daugelis policijos pareigūnų, prokurorų ir teisėjų patvirtino, kad suėmimu neretai sąmoningai piktnaudžiaujama – ne tik skiriant be būtino reikalo, bet ir naudojant kaip spaudimo priemonę, nors tai yra faktinis Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio pažeidimas. Tyrimas atskleidė ir didelę visuomenės nuomonės bei žiniasklaidos įtaką – atvejai, kuomet neskiriamas suėmimas greitai skandalizuojami, o nepagrįsto suėmimo skyrimo atvejai nesulaukia dėmesio, todėl pasirenkamas „saugus“ variantas ir skiriamas suėmimas.

Nors Probacijos įstatymas kartu su Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksų pakeitimais ir papildymais sukūrė naujus teisinius probacijos sistemos Lietuvoje pagrindus, probacija imta taikyti rečiau nei prieš šių pakeitimų priėmimą. Vis retesnis lygtinio paleidimo taikymas toliau didina kalinių skaičių ir didina įtampą įkalinimo įstaigose bei nuteistųjų šeimose, kurie nesuvokia, kodėl teismai netvirtina Lygtinio paleidimo komisijų nutarimų paleisti nuteistuosius lygtinai. Itin retai taikomos palaipsnės integracijos priemonės, stringa Pusiaukelės namų kūrimas; vengiama kalinių skaičių galinčių efektyviai sumažinti technologinių naujovių – tenkinama mažiau nei 1 iš 6 prašymų skirti nuteistųjų priežiūrą elektroninėmis apyrankėmis, nepaisant to, kad susiję pažeidimai reti.

Teisė į teisingą teismą

2013-2014 m. laikotarpiu Lietuva, perkeldama į nacionalinę teisę ES direktyvas, nustatančias minimalius standartus dėl įtariamojo teisės
į vertimo paslaugas ir teisės į informaciją baudžiamojo proceso metu, neatsižvelgė į visas rekomendacijas, todėl praktikoje nepagrįstai daug diskrecijos paliekama tyrimą vykdančiam pareigūnui (pavyzdžiui, ar kviesti vertėją, ar leisti gynybai susipažinti su bylos medžiaga). Šiuo metu vykstantis teisės į advokatą direktyvos perkėlimo procesas taip pat liudija ženklius trūkumus (pavyzdžiui, Kalėjimų departamentas patvirtino tvarką, kuria faktiškai sudaromos kliūtys advokatui bendrauti su ginamuoju).

Vaikai, ypač netekę tėvų globos, bei asmenys su psichikos/proto negalia Lietuvoje susiduria su sisteminėmis kliūtimis ir faktiškai neturi galimybės apginti savo teisių. Nors įstatymai numato jiems nemokamą valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą, ja pasinaudoti vargiai įmanoma: socialinės globos institucijos įsikūrusios atokiose vietovėse, už bendruomenės ribų, o jose gyvenančių asmenų judėjimas ribojamas; globos institucijose gyvenantys vaikai nėra informuojami apie skundų teikimo tvarką ir procedūras bei galimybę gauti teisinę pagalbą; teisininkai dažnai neturi elementarių žinių, kaip bendrauti su negalią ar psichikos sveikatos sutrikimų turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais ar turi išankstinių neigiamų nusistatymų.

Teisminiuose procesuose daugeliu atvejų neužtikrinamas tinkamas vaiko dalyvavimas: nepaisoma paties vaiko nuomonės, išklausoma tik vaiko atstovo (globėjo) ar teisininko pozicija arba Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų ar psichologų išvados, kurios dažnai būna parengtos neatsižvelgiant į tinkamą vaiko dalyvavimą šiuose procesuose. Tyrėjai, prokurorai ir teisėjai stokoja kompetencijų kaip apklausti vaikus – ypač turinčius sutrikimų – todėl sužlugdoma galimybė gauti svarbius parodymus. Apklausos kambariai arba netinkamai įrengti, arba netinkamai naudojami. Visiškai neišnaudojamas ekspertinis nevyriausybinių organizacijų potencialas, nepaisant to, kad jos pasirengusios teikti kritiškai svarbias paslaugas teisminiuose procesuose.

2013-2014 m. buvo praplėstas tiek teikiančių valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tiek gaunančių ją asmenų ratas (įtraukti neveiksnūs asmenys; asmenys bylose dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo; bei vaikai visose bylose, kur pripažinta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas). Taip pat iki vieno mėnesio sutrumpintas advokatų, teikiančių teisinę pagalbą, veiklos kokybės įvertinimo terminas. Deja, paslaugų kokybė vis tiek išlieka prasta, prie to prisideda ir mažiausios kainos kriterijaus taikymas šios paslaugos viešuosiuose pirkimuose. Dėl spragų sistemoje fiksuojami paradoksai, kai tą patį asmenį atstovauja du skirtingų institucijų paskirti advokatai dėl skirtingų klausimų, kurių išsprendimas tiesiogiai priklauso vienas nuo kito.

2014 m. Nacionalinė teismų administracija atliko nemažą darbą didinant Lietuvos teismų sistemos atvirumą internetinėje erdvėje ir dėjo apčiuopiamas pastangas, kad internete, svetainėje www.teismai.lt, būtų pasiekiama informacija, aktuali tiek vidutiniam interneto vartotojui, tiek tikslingai teismais ir jų darbu besidomintiems asmenims. Dabar svarbu užtikrinti grįžtamąjį ryšį ir informacijos pateikimą vidutiniam vartotojui suprantamu būdu ir kalba.

Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą

 2013-2014 m. reprodukcinių teisių užtikrinimui Lietuvoje buvo prieštaringi. Iš vienos pusės visuomenėje itin didelio atgarsio (ir, daugeliu atveju, pasipriešinimo) sulaukė bandymai įstatymu uždrausti nėštumo nutraukimą, numatant tik itin siauras išimtis (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pateiktas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas); iš kitos pusės – atgimė diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo reglamentavimo ir buvo rengiami du alternatyvūs reprodukcines teises ir susijusias paslaugas reguliuojantys teisės aktai, parengti SADM bei SAM. 

Nepaisant JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto 2014 m. baigiamosiose išvadose išreikšto susirūpinimo bei kritiškų Vyriausybės, Seimo Teisės departamento bei Europos teisės departamento išvadų, Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas 2014 m. galutinai apsvarstytas nebuvo, tad tikėtina, kad 2015 m. jo svarstymas Seime tęsis.

Nors Lietuvoje kas penkta šeima susiduria su nevaisingumu, o ateityje tai gali būti aktualu kas trečiai šeimai, Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimui trukdo neigiamas Romos katalikų bažnyčios Lietuvoje požiūris. Lygiai taip pat stringa naujos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos parengimas – darbo grupė suformuota įtraukiant organizacijas, prieštaraujančias žmogaus teisių švietimui.

Asmens duomenų apsaugos situacija Lietuvoje 2013-2014 m. iš esmės degradavo – nuolat didėjančio valstybės ir privačių subjektų kišimosi į asmens privatumą kontekste, asmens duomenų ir privatumo apsaugos reglamentavimas ir praktika išliko statiški ar pasipildė naujomis išimtimis, tenkinančiomis siaurus interesus. Naujame nacionaliniame teisiniame reglamentavime, priimtame šiuo laikotarpiu, (pavyzdžiui, Kibernetinio saugumo įstatyme) menkai vadovautasi konstituciniu imperatyvu, kad privatumo ribojimai turi būti objektyviai pateisinami ir proporcingi. Vietoje to plėtojama nuostata, kad viešieji interesai yra besąlygiškai svarbesni už asmens privatumą, tęsiamas masinis neselektyvus asmens duomenų tvarkymas, nors jį ypač kritiškai įvertino ES Teisingumo teismas ir ES 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė.

Lietuvoje vėluojama koreguoti sankcijas už asmens duomenų teisinės apsaugos pažeidimus, todėl jos išlieka tūkstančius kartų mažesnės už ES standartus. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos resursai ir faktinė galia yra nepakankami, todėl didžioji dalis asmens duomenų pažeidimų lieka latentiniai, o už atsakingi asmenys – nebaudžiami. Grubiausiai asmens duomenų apsauga pažeidžiama viešajame sektoriuje, kuris ne tik disponuoja didžiausiais jautrių asmens duomenų kiekiais, bet ir yra nepakankamai atskaitingas už jų apsaugą bei nuolat kuria sau palankias teisines išimtis.

Teisė į privataus gyvenimo apsaugą baudžiamajame procese nebuvo tinkamai užtikrinta praktikoje: 2013-2014 m. laikotarpiu teismai patenkino beveik 99% teisėsaugos institucijų prašymų leisti rinkti informaciją apie asmenų susižinojimą. 2013 m. pabaigoje Lietuvoje vykdytas masiškas naujienų agentūros „Baltic News Service“ žurnalistų telefoninių pokalbių pasiklausymas, kuris buvo vėliau teismo pripažintas neteisėtu. Deja, absoliuti dauguma kitų atvejų (keliolika tūkstančių kasmet) praktiškai neskundžiami, nepaisant nemažos sėkmės tikimybės.

Nors pilnamečio asmens teisė koreguoti fiziologinę lytį medicininiu būdu numatyta Civiliniame kodekse, o 2007 m. byloje L. prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teismas įpareigojo Lietuvą priimti reikalingą specialų įstatymą dėl translyčių asmenų lyties pakeitimo, iki šiol nėra priimta tvarka, pagal kurią būtų galima atlikti lyties korekcijos operacijas bei pakeisti įrašus civilinės būklės aktuose.

2013 m. Vyriausybės pasiūlytame veiksmų plane numatytos priemonės arba neatitinka Lietuvos realybės – neprivalomos diagnostikos ir gydymo metodikos greičiausiai nebus parengtos per protingą laikotarpį, arba buvo diskredituotos kitų valstybės įstaigų – pavyzdžiui, galimybė pasikeisti įrašus civilinės būklės aktuose supaprastinta tvarka sužlugdyta Seimui lyties keitimą išvadinus „nesąmone“ bei grąžinus projektą Teisingumo ministerijai. Dėl nesugebėjimo užtikrinti transseksualių asmenų teisės į privataus gyvenimo gerbimą, Europos Tarybos Ministrų Komitetas L. prieš Lietuvą bylai nuo 2015 m. nustatė sustiprintos priežiūros tvarką.

Iš esmės reformuotas neveiksnumo instituto reglamentavimasLietuvoje – modifikuotas riboto veiksnumo institutas bei įtvirtinti nauji pagalbos priimant sprendimus, išankstinio nurodymo institutai; taip pat numatyta reguliaraus asmens neveiksnumo peržiūrėjimo tvarką. Deja, nebuvo panaikintas absoliutaus neveiksnumo institutas, nepaisant to, kad reguliavimas neatitinka 2010 m. ratifikuotos JT Neįgalių jų teisių konvencijos, pagal kurią Lietuva yra įsipareigojusi, jog nei iš vieno žmogaus nebūtų atimta sprendimų priėmimo teisė visais klausimais. Lietuvoje išlaikytas posovietinėms šalims būdingas požiūris, kai neveiksnaus asmens globėju paskirtas asmuo įgauna teisę priimti visus sprendimus globotinio atžvilgiu.

Teisė į saviraiškos, susirinkimų ir religijos laisvę

2013 m. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo išnagrinėta pirmoji neapykantos nusikaltimo byla, susijusi su šiurkščiu SSRS agresijos prieš Lietuvą fakto menkinimu. LAT nuomone, 1991 m. sausio 13 d. įvykių interpretacija, jog žmonės žuvo ir kitaip nukentėjo ne nuo SSRS vykdytos agresijos, o nuo kitų nepriklausomybės gynėjų, yra laikytina ne nuomonės reiškimu, o SSRS vykdytos agresijos neigimu bei šiurkščiu menkinimu. 

Sausio 13-osios įvykius iškraipančios interpretacijos 2013 m. pabaigoje ėmėsi ir Rusijos žiniasklaidos kanalai, todėl šių programų retransliacijos dėl skatinamos nesantaikos ir šališkos informacijos buvo laikinai sustabdytos Lietuvoje ir Latvijoje.

Neapykantos kalba ir neapykanta motyvuoti nusikaltimai Lietuvoje dažniausiai vykdomi prieš asmenis ar jų grupes, skiriamas seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės pagrindu. Lietuvoje teisėsaugos institucijos ir teismai ne visada geba nustatyti ribą, skiriančią leistiną saviraišką nuo neapykantos kalbų. Pavyzdžiui, meninės raiškos priemonės sulaukia neadekvačios institucijų reakcijos: 2013 m. prieš Lietuvos himną savaip interpretavusias menininkes, siekusias atkreipti dėmesį į moterų teises bei lygybės klausimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo; 2014 m. parodoje atsisakyta eksponuoti meno kūrinį, vaizduojantį herbą su raitele moterimi, o ne vyru.

Kita vertus, akivaizdžiai neapykantą ar net smurtą kurstančios kalbos lieka nenubaustos. Pavyzdžiui, 2014 m. Trakų rajono apylinkės teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl viešo kurstymo smurtauti prieš žmonių grupę dėl jų seksualinės orientacijos, nusikaltimo neįžvelgė. Komentarą “Na nejaugi taip ir pražygiuos iškrypėliai-atmatos. subines išrietę. nesąmonė. Triumfuoja pyderai, naikinti juos reikia ir kuo greičiau...“ teismas teisino kaltinamosios susijaudinimu, neva išprovokuotu Baltic Pride 2013 eitynių, nors eitynės dar net nebuvo įvykusios.

Ne mažiau stebina ir sprendimas, priimtas Klaipėdos apygardos teismo, apkaltinusio pačią neapykantos nusikaltimo auką, t. y. 18 metų jaunuolį, provokuojančiu elgesiu. Pasak teismo, asmuo, skelbdamas dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauką viešojoje erdvėje, turėjo ir privalėjo numatyti, kad ekscentriškas elgesys tikrai neprisideda prie visuomenėje kitokias pažiūras turinčių asmenų tarpusavio supratimo ir tolerancijos ugdymo. Šie pavyzdžiai iliustruoja Lietuvos teismų kompetencijos stoką kovojant su nusikalstamomis neapykantos apraiškomis. Žinių šioje srityje taip pat trūksta ir teisėsaugos institucijoms.

Nors tarptautinės organizacijos ragina puoselėti žodžio ir žiniasklaidos laisvę, Lietuvoje vis dar nepanaikinta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą ar šmeižimą. Ypatingą grėsmę žodžio ir saviraiškos laisvei kelia prieš žurnalistus keliamos baudžiamosios šmeižto ir įžeidimo bylos.

2013-2014 m. buvo bandoma įžeidimo ir šmeižto veikas dekriminalizuoti, tačiau pateiktiems pasiūlymams nepritarė Vyriausybė. Kritikuotina tai, kad įstatymo projektu įžeidimas buvo paliktas už teisinės atsakomybės ribų, t. y. nepasiūlyta papildyti civilinės teisės normų, numatančių asmens garbės ir orumo gynimo taisykles. Tad priėmus įstatymo projektą, už asmens įžeidimą negrėstų jokia atsakomybė ir įžeistajam nebūtų galimybės efektyviai apsiginti nuo jį įžeidžiančios informacijos.

2013-2014 m., remiantis 2010 m. priimta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisa, ne kartą buvo ribojama LGBT asmenų saviraiška. 2013 m. liepą visuomeninis transliuotojas atsisakė dienos metu transliuoti socialinės reklamos vaizdo klipus, kuriuose asmenys, neslėpdami savo seksualinės orientacijos, kvietė dalyvauti sostinėje rengiamose Baltic Pride 2013 eitynėse; po metų dėl tos pačios priežasties kai kurios komercinės televizijos nesiryžo transliuoti kito socialinės reklamos vaizdo klipo, raginančio keisti visuomenės požiūrį į homoseksualius asmenis.

2014 m. nepilnamečiams iki 14 metų netinkama pripažinta pasakų knyga vaikams „Gintarinė širdis“, kurioje keletas istorijų pasakoja apie vienalytes poras (šeimas) ir jų santykius. Įžvelgus “homoseksualumo propagandą”, knygos platinimas buvo sustabdytas. Labiausiai stebina tai, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadoje buvo nurodoma, kad pasakos, kurios pateikia vienos lyties santykius kaip normalius ir savaime suprantamus, vaiko trapiai pasaulėžiūrai yra kenksmingos, per invazyvios, direktyvios ir manipuliatyvios, todėl daro neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų.

Lietuva pasižymi itin aukštais rodikliais tiek paauglių savižudybių, tiek patyčių srityse, todėl informacijos apie lytinę orientaciją ribojimas neabejotinai prisideda prie homofobiškų patyčių švietimo įstaigose dominavimo, kas savo ruožtu tampa suicidų rizikos veiksniu.

Žurnalisto informacijos šaltinio apsauga – viena svarbiausių žurnalisto veiklos garantijų. Visgi 2013 m., motyvuojant siekiu nustatyti asmenį, nutekinusį slaptą VSD pažymą, teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti slaptos informacijos šaltinį, sankcionavo kratą jos namuose, redakcijos darbuotojų kompiuterių poėmį.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs žurnalistės skundus pripažino, kad tiek įpareigojimas atskleisti informacijos šaltinį, tiek krata žemesnės instancijos teismo buvo paskirti neteisėtai, pažymėdamas, jog tokios priemonės gali būti tik kraštutinės – kada yra išnaudotos visos kitos priemonės. Maža to, atskleidžiant žurnalisto šaltinį, grėsmė kyla ne tik žurnalisto saviraiškos laisvei, bet ir privatumui.

2014 m. daugėjo žurnalistų teisės gauti viešojo intereso informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ribojimo atvejų. Lietuvos įstatymuose numatytos per plačios ir abstrakčiai suformuluotos informacijos teikimo išimtys sudaro prielaidas šiomis išimtimis piktnaudžiauti. Be to, bendras teisės gauti informaciją teisinis režimas ir institucijų praktika kol kas palankesnė informacijos apsaugai, nei visuomenės teisei informaciją žinoti, net jei tokia informacija yra akivaizdžiai viešojo intereso.

Susirinkimų įstatymas numato ne leidimų, o pareikštinę susirinkimo laisvės įgyvendinimo tvarką. Toks reguliavimas reiškia, kad susirinkimo organizatoriams suteikiama teisė pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir formą nereikalaujant išankstinio leidimo, o tik pranešant savivaldybei apie planuojamą susirinkimą.

Kad ir kokios nepriimtinos idėjos susirinkimo metu būtų skelbiamos, teisė į žodžio laisvę ir saviraišką bei pliuralizmo užtikrinimas yra vertybė, kurią valstybė turi pareigą saugoti bei savo veiksmais padėti realizuoti.

Visgi nepaisant pareikštinės teisės į susirinkimų laisvę įgyvendinimo tvarkos, 2013-2014 m. pasitaikė atvejų, kuomet savivaldybės pažeidė Susirinkimų įstatymą. Pavyzdžiui, 2013 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybė, vietoje asociacijos Lietuvos gėjų lyga pasirinktos susirinkimo vietos, paskyrė kitą, su organizatoriumi nesuderintą eitynių vietą. Teismas panaikino tokį savivaldybės sprendimą.

Pagal naująją Susirinkimų įstatymo redakciją nėra numatyta, kad savivaldybė, remdamasi Konstitucijoje išvardintais tikslais, gali atsisakyti derinti organizuojamą susirinkimą. Kitaip tariant, Įstatymas panaikino savivaldybės galią atsisakyti išduoti susirinkimo pažymėjimą, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės. Pagal dabartinį reglamentavimą, Konstitucijoje išvardintais pagrindais gali būti nutraukti tik jau vykstantys susirinkimai.

Nors religijos laisvė ir religinė įvairovė yra šiuolaikinės visuomenės kasdienybė (šalies gyventojai save priskiria net 59 religinėms bendruomenėms) šios įvairovės vaizdavimas tebėra rimtas iššūkis žiniasklaidai. Lietuvoje dominuojančios religinės organizacijos ir valstybės santykis pastaruoju metu rodo sekuliarizmo (arba atskirumo) susilpnėjimą, juntamas stipresnis ryšys tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžios.

Draudimas diskriminuoti

2013-2014 m. lygių galimybių principo užtikrinimo Lietuvoje klausimas susilaukė daugiausia dėmesio dėl Seimo nesėkmingų bandymų paskirti Lygių galimybių kontrolierių. 2013 m. pabaigoje Seimas atmetė ilgametės JT Vystymo programos Lietuvoje vadovės, profesorės Lyros Jakulevičienės kandidatūrą, o 2014 m. lapkritį buvo nubalsuota prieš žmogaus teisių ekspertės, advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės, aktyviai dirbančios su lygiateisiškumo bylomis, skyrimą. Pastaroji kandidatė buvo nepatvirtinta dėl to, kad atvirai palaikė tos pačios lyties partnerystę. Kai kurie Seimo nariai balsavimo metu išreiškė susirūpinimą, kad pretendentė nutylėjo ir slėpė savo nuolatinį dalyvavimą Lietuvos gėjų ir lesbiečių seminaruose. 

Tokio pobūdžio pasisakymai atskleidžia homofobines balsavusių Seimo narių nuostatas ir kelia klausimą, ar kontrolierės skyrimo procesas nepažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo. Nesugebėjimas antrus metus iš eilės paskirti Lygių galimybių kontrolieriaus siunčia žinią, kad lygių galimybių principo užtikrinimas Lietuvoje nėra politinės darbotvarkės prioritetas.

Diskriminacija dėl lyties pasireiškia daugelyje sričių: moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje 2013 m. buvo 12,5% ir, palyginti su 2012 m., padidėjo 0,5%. Mažiau nei trečdaliui visų Lietuvoje veikiančių įmonių vadovauja moterys. Visuomenės apklausa rodo, kad vyrams yra kur kas lengviau tapti įmonių vadovais, nei šių postų siekiančioms moterims. Akademinėje bendruomenėje situacija lyčių lygybės klausimu yra ypatingai bloga. Vyrai užima visas aukščiausias vadovaujančias pozicijas, o moterys užima žemiausio lygio administracines pareigas.

Pažymėtina, jog Lietuvoje vis dar paplitusi praktika darbdaviui, siekiančiam įdarbinti asmenį, teirautis moters apie jos šeimyninę padė-
tį ar šeimos ateities planus. Tokie klausimai nėra susiję su darbuotojo kvalifikacija ar darbinėmis savybėmis, o tik sudaro prielaidas diskriminuoti asmenis dėl jų lyties ar dėl su lytimi siejamų vaidmenų šeimoje, todėl darbdaviai neturi teisės savo esamų ar būsimų darbuotojų teirautis tokios informacijos.

Pagal 2013 m. lyčių lygybės indeksą, Lietuva užėmė 18 vietą tarp 27 Europos Sąjungos narių. Lyčių lygybės indeksas Lietuvoje − 43,6 (visiška lyčių nelygybė – 1, visiška lyčių lygybė – 100). Bendras ES indeksas − 54.

Asmenys su negalia patiria diskriminaciją daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, vaikams, turintiems intelekto sutrikimą, ribojamas teisės į švietimą įgyvendinimas Lietuvoje. 2011 m. priimtas Švietimo ir mokslo ministro įsakymas numatė, jog mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. baigę pagrindinio ugdymo individualizuotą programą, gali tęsti mokymąsi pagal profesinio mokymo programą arba ugdytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą. Tokia nuostata užkerta kelią įgyti vidurinį išsilavinimą, ir taip diskriminuoja asmenis dėl jų negalios bei pažeidžia jų teises.

Visuomenėje vyraujanti stigma neįgaliųjų, ypač psichikos neįgaliųjų, atžvilgiu lemia ir neįgaliųjų gyvenimo visuomenėje kokybę bei jų socialinės integracijos galimybes. Visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad dažniausiai manoma, jog psichikos negalią turintys žmonės turėtų gyventi specialiai tam pritaikytuose namuose (46%); 12% mano, kad ligoninėse; 10% – kad toliau nuo miesto, kur būtų užtikrintas jų saugumas. Tad dauguma palaiko specializuotos, nuo visuomenės izoliuotos įstaigos idėją. Tik 27% respondentų manymu, tokie žmonės gali gyventi bet kur, kaip ir visi kiti žmonės.

Kita problema – iki šiol nevykstantis Lietuvos 2010 m. ratifikuotos JT Neįgalių jų teisių konvencijos įgyvendinimas bei stebėsena. Konvencija įpareigoja valstybę paskirti instituciją prižiūrėti Konvencijos įgyvendinimą. Lietuvoje koordinuojančios funkcijos pavestos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tačiau ši nėra pajėgi jų vykdyti: neegzistuoja joks mechanizmas, pagal kurį Ministerija galėtų daryti įtaką kitoms valstybės institucijoms, siekdama užtikrinti, kad jos įgyvendintų Konvencijos nuostatas savo kompetencijos srityse.

Diskriminaciją tautiniu pagrindu dažniausiai Lietuvoje patiria romai. Visuomenės nuostatų apklausa rodo, jog romai išlieka nemėgstamiausia visuomenės etnine grupe: 66% respondentų nenorėtų matyti romų kaip savo kaimynų; 48% respondentų nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje su romais; 60,7% respondentų teigia, kad per pastaruosius 5 metus jų nuomonė apie romus pablogėjo.

2015 m. pradžioje pasirodė informacija, jog Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo rengti projektą, kuriuo siekiama iškraustyti romus į naujai pastatytą kaimą. Tokia iniciatyva, kuomet romų bendruomenė iš vieno “geto” yra perkeliama į kitą, neprisideda prie bendruomenės socialinės integracijos didinimo, nesprendžią jų socialinės atskirties, diskriminacijos ir skurdo problemų, o priešingai – toliau prisideda prie jų stigmatizavimo ir išstūmimo iš visuomenės. Taip pat Lietuvoje vis dar pasigendama sisteminės valstybės politikos, siekiant užkirsti kelią ankstyvam romų vaikų pasitraukimui iš ugdymo proceso.

Neigiamai vertintinos 2014 m. priimtos Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pataisos, numatančios, jog į pasus, išduodamus nuo 2015 m. sausio 1 d., piliečio rašytiniu prašymu gali būti įrašoma jo tautybė. Nors įrašas apie tautybę pase daromas tik piliečio prašymu, tokia nuostata sudaro prielaidas diferencijuoti žmones pagal jų tautybę ir yra bloga praktika kovojant su diskriminacija ar tautinės nesantaikos kurstymu šalyje.

Lietuvoje vis dar gaji netolerancija seksualinių mažumų atžvilgiu: net 42% asmenų teigė, jog bijotų, jei jų vaikų mokytoja (-as) būtų homoseksuali (-us); 37% nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, kuri turi homoseksualių narių; 35% nerinktų kandidato į Seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis/ji atvirai pripažintų savo homoseksualumą.

Nepaisant tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl šeimos sampratos, Seime buvo teikiamas ne vienas įstatymo projektas, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinantis diskriminacines nuostatas seksualinių mažumų atžvilgiu: bandyta įtvirtinti draudimą įsivaikinti Lietuvos pilietį homoseksualiems asmenims; teiktas siūlymas susieti šeimą su santuoka bei tėvyste ir motinyste; siūlyta numatyti administracinę atsakomybę už Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – šeimos – viešą niekinimą; siekta numatyti, jog seksualinio elgesio ar seksualinės praktikos, įsitikinimų ar pažiūrų kritika, arba įtikinėjimas pakeisti tokį elgesį, praktiką, įsitikinimus ar pažiūras, savaime nelaikoma tyčiojimusi, niekinimu, neapykantos skatinimu, diskriminavimu ar skatinimu diskriminuoti; raginta įvesti sankcijas už netradicinių santykių “propagavimą”.

Didžiausia diskriminacija dėl amžiaus Lietuvoje jaučiama darbo rinkos srityje. Vyresnio amžiaus asmenų situacija darbo rinkoje Lietuvoje yra ganėtinai problemiška: vos 44,8% 50 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų yra dirbantys. Pagal vyresniųjų gyventojų užimtumo lygį Lietuva Europos Sąjungoje užima 9 vietą.

Šiandien padėtis darbo rinkoje jauniems bedarbiams gerokai palankesnė, negu vyresniems.

2013 m. Lietuvoje ypatingas dėmesys buvo skirtas jaunimo integravimui į darbo rinką, tad jaunų bedarbių skaičius per 2013 m. pirmąjį pusmetį sumažėjo beveik ketvirtadaliu – 24,7%; vyresnio amžiaus bedarbių skaičius sumažėjo 2%.

2013 m. atliktas tyrimas parodė, jog Lietuvoje senatvė yra nuvertinama. Senatvės stigmatizavimas ir diskriminavimas Lietuvoje stipresnis nei pažengusiose Europos šalyse – šiuo aspektu Lietuva artimesnė pokomunistinėms, Viduržemio juros šalims.

Esminiai veiksniai, skatinantys diskriminaciją dėl religijos Lietuvoje, yra katalikų bažnyčia (52%), žiniasklaida (43%), teisinis reglamentavimas, ribojantis religinių mažumų bendruomenių galimybes visuomenėje (32%). Tradicinėms religinėms bendruomenėms yra suteikiama daugiau teisių nei turi tradicinėmis nelaikomos religinės bendruomenės, pavyzdžiui, tradicinių religinių bendruomenių tikyba gali būti dėstoma valstybinėse mokyklose, valstybė moka socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas už tradicinių religinių bendruomenių dvasininkus, trukdymas atlikti religines apeigas laikomas baudžiamuoju nusižengimu tik tuo atveju, jei atliekamos valstybės pripažintos religinės bendrijos apeigos.

2013 m. pradžioje buvo siūlytas įstatymo projektas, numatęs privalomą tikybos mokymą mokyklose. Pataisytas įstatymo projektas numatė, kad išlaikoma tėvų teisė parinkti vaikams tikybos arba etikos dalyką, tačiau religijų pagrindų pažinimas tampa etikos programos privalomoji dalis. Tokiu „religijos pagrindų“ įtraukimu į etikos programą iš esmės yra siekiama apeiti tėvų apsisprendimą dėl tikybos mokymo jų vaikams ir Konstitucijos nuostatą, kad valstybės ir savivaldybių mokymo įstaigos yra pasaulietinės.

Dar vienas diskriminacijos religijos pagrindu atvejis – Užsieniečių registracijos centre organizuotas maitinimas musulmonams, neatsi-
žvelgiant į jų religinius įsitikinimus (musulmonams būdavo teikiama kiauliena, neatsižvelgiant į tai, kad islamas draudžia valgyti šią mėsą). Ištyrusi šį atvejį, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nustatė, jog asmenys patyrė diskriminaciją dėl religinių įsitikinimų.

Stigmatizuojamų grupių teisės

Sėkmingai pabėgėlių integracijai Lietuvoje galimybių nėra daug. Lietuvoje prieglobsčio ieškantys ir prieglobstį gavę asmenys patiria nevisaverčio, nenaudingo, nepageidaujamo pašaliečio, turinčio ribotas žmogaus teises, psichologiškai ir geografiškai įkalinto ar priklausomo žmogaus gyvenimą.

Pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis pabėgėlių, – tai jų priėmimas atvykus bei sulaikymas. Prieglobsčio siekiantys asmenys neigiamai atsiliepia apie pareigūnų elgesį su jais tiek sulaikymo metu, tiek vėliau, juos apgyvendinus Užsieniečių registracijos centre.

Iliustratyvus tokios praktikos pavyzdys – 2013 m. suimtų ir į kalėjimą uždarytų prieglobsčio prašytojų iš Afganistano atvejis. Afganistano piliečiai, kuriems sulaikymo metu, jų teigimu, buvo 14 ir 17 metų, buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, kirtę Lietuvos valstybės sieną, ir daugiau nei 3 mėnesiams uždaryti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą kartu su suaugusiais vyrais.

Ypatingai neigiamą poveikį Lietuvos prieglobsčio sistemai bei tinkamam prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimui turės Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva naikinti Migracijos departamentą. 2015 m. pradžioje VRM pasiūlė Migracijos departamento funkcijas perduoti Policijos departamentui bei Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Įvykdžius pertvarką, prieglobsčio procedūrų vykdymas būtų patikėtas VSAT.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra atsakinga už Lietuvos sienų apsaugą bei nacionalinio saugumo stiprinimą, tad tai nėra tinkama institucija į Lietuvą atvykstančių pabėgėlių prieglobsčio prašymų nagrinėjimui.

Lietuvos gyventojai yra linkę įsivaizduoti neigiamą į Lietuvą atvykusių imigrantų įtaką visuomenei ir valstybei. Daugelis linkę manyti, kad imigrantai yra išlaikomi Lietuvos mokesčių mokėtojų ir kelia socialinių neramumų riziką. Šios stereotipinės nuostatos nėra paremtos praktine patirtimi – dauguma respondentų įvardino, kad jiems nėra tekę asmeniškai bendrauti su jokia imigrantų iš trečiųjų šalių grupe.

2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai, sugriežtinę leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo sąlygas: nustatyti ganėtinai aukšti reikalavimai užsienio investicijų dydžio, įmonės veiklos trukmės, įsteigtų darbo vietų bei nuosavo kapitalo atžvilgiu. Dėl griežtų naujų sąlygų ir kriterijų užsieniečiams tampa ypač sudėtinga atvykti į Lietuvą ir vykdyti teisėtą veiklą. Maža to, Lietuvoje jau įsikūrusiems užsieniečiams, veiklą pradėjusiems pagal anksčiau galiojusius reikalavimus, tampa sudėtinga čia pasilikti gyventi ir veiklą tęsti toliau.

Pasaulyje asmenims, turintiems priklausomybę nuo psichotropinių preparatų, farmakoterapija vaistiniais opioidiniais preparatais (pakaitinis palaikomasis gydymas) pradėta taikyti 1964 m., Lietuvoje – tik 1995 m. Lietuvoje 2013 m. registruota 4619 asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl opioidų vartojimo. Iš jų tik 539 asmenims buvo taikomas pakaitinis palaikomasis gydymas.

Palyginus su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje pakaitinio gydymo prieinamumas ribotas. Šiandien pakaitinio gydymo paslaugos teikiamos tik 12-oje savivaldybių iš 60-ties; be to, paslaugas teikiantys centrai Lietuvoje išsidėstę netolygiai, todėl daliai asmenų šios paslaugos yra visai neprieinamos.

Nors Lietuva buvo viena pirmųjų posovietinių šalių, pradėjusių narkotikų žalos mažinimo programas – dar vadinamos žemo slenksčio paslaugomis – šiandien šiai problemai spręsti skiriama itin mažai dėmesio: 2014 m. šalyje veikė tik 10 švirkštų ir adatų keitimo kabinetų; dauguma kabinetų teikia minimalų paslaugų spektrą, dirba vos po keletą valandų per dieną, dažnai pritrūksta priemonių ir net lėšų darbo užmokesčiui, nes neturi pastovaus finansavimo.

Psichotropinių preparatų vartojimas Lietuvos įkalinimo įstaigose yra dvejopa problema. Viena vertus, daug asmenų pirmą kartą išbando narkotines medžiagas būtent laisvės atėmimo vietose. Antra vertus, laisvės atėmimo įstaigose dėmesys fokusuojamas į narkotinių medžiagų paiešką ir kontrolę, deja, tik dalinai sėkmingą, tačiau visiškai nesuvokiamas gydymo nuo priklausomybės poreikis bei nauda, tuo pačiu – nesuteikto ar nutraukto gydymo žala asmeniui ir visuomenei, į kurią asmuo sugrįš.

Lietuvoje ŽIV sergamumas artėja prie 0,01% populiacijos, išskyrus dvi rizikos grupes, kuriose ŽIV gerokai peržengė 5% epidemijos slenkstį. Tai asmenys, kurie vartoja narkotikus švirkščiamuoju būdu, bei laisvės atėmimo vietose esantys asmenys. ŽIV infekcijos paplitimas tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų Vilniaus mieste siekia 9,7%. Nuo 2012 m. naujų ŽIV atvejų Lietuvoje kasmet daugėja.

Pagrindinė priemonė, leidžianti stebėti ir vertinti ŽIV epidemiologinę situaciją, yra ŽIV ištyrimas, kuris turėtų būti lengvai prieinamas, nemokamas bei anoniminis. Šiandien Lietuvoje valstybės lėšomis dėl ŽIV tiriami tik suimtieji bei nuteistieji, kraujo donorai ir nėščiosios. Tačiau pastarosios dvi grupės nėra tos, kurios patiria didžiausią riziką užsikrėsti ŽIV. Lietuva liko vienintelė ES šalis, kurioje valstybės lėšomis joms patogiose vietose netiriamos asmenų grupės, turinčios aukštą riziką užsikrėsti ŽIV.

Teisė į laisvus rinkimus

 2004 m. po Seime inicijuoto apkaltos proceso už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą, Rolandas Paksas buvo pašalintas iš
prezidento pareigų. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo bei priesaikos sulaužymo, jis iki gyvos galvos negalės kelti savo kandidatūros Prezidento ir Seimo rinkimuose.

2011 m. Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad Lietuva, nustatydama absoliutų draudimą Rolandui Paksui bet kada ateityje būti renkamam į Lietuvos Seimą, pažeidė jo teisę į laisvus rinkimus. 2014 m. JT Žmogaus teisių komitetas nustatė, kad toks absoliutus pasyviosios rinkimų teisės draudimas buvo priimtas nesilaikant būtinų teisėtų lūkesčių ir objektyvumo principų ir dėl to pažeidė Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktą.

Nors tiek EŽTT, tiek Komitetas rekomendavo Lietuvai numatyti proporcingesnį pasyviosios rinkimų teisės ribojimo laikotarpį, per 2013-2014 m. to vis dar nebuvo padaryta. Atvirkščiai, kai kurie pasiūlymai primena bandymą apeiti Konstitucijos nuostatas ir pakeisti apkaltos metu nustatytas aplinkybes. Pavyzdžiui, buvo pasiūlyta apskritai atšaukti Rolando Pakso apkaltą.

Toks pasiūlymas iškreipia EŽTT ir Komiteto sprendimų esmę, kadangi nei vienas jų nenustatė naujų apkaltos proceso aplinkybių ar kitaip nekvestionavo šio proceso teisėtumo. Kadangi faktinės aplinkybės, nustatytos Konstitucinio Teismo, nėra išnykusios, apkaltos panaikinimas būtų neteisėtas.

Lietuvoje nėra pilnai užtikrinamos neįgaliųjų teisės dalyvauti laisvuose rinkimuose: tik 27% balsavimo vietų yra pritaikytos žmonėms su negalia. Pareigą suteikti ir užtikrinti patalpų tinkamumą rinkimų organizavimui turi savivaldybės. Taip pat praktikoje nėra užtikrintas efektyvus alternatyvių balsavimo būdų įgyvendinimas.

2013-2014 m. žmonėms su negalia realizuoti savo politines teises taip pat trukdė informacijos neprieinamumas. Akliesiems ir silpnaregiams nėra paruošiami specialūs balsavimo biuleteniai Brailio raštu, todėl jie patys negali savarankiškai balsuoti. Informacijos apie rinkimus trūksta ir kurtiesiems: tik 10-12% rinkimų kampanijos laidų ar informacijos apie rinkimus bei kandidatus yra verčiami į gestų kalbą.

Vis dar egzistuojant galimybei pripažinti asmenis neveiksniais, pažeidžiama šių asmenų teisė į laisvus rinkimus. Neveiksniais pripažinti asmenys yra išbraukiami iš rinkėjų sąrašų ir balsuoti negali.

2012 m. pabaigoje buvo priimti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimai, numatantys, jog savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, t. y. Lietuvos pilietis; arba teisę gyventi Lietuvoje turintis kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis; arba kitas asmuo, kuris turi teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Teisė į laisvus rinkimus apribojama užsieniečiams: laikinai Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai (ne ES piliečiai) vis dar negali nei būti renkami savivaldybių tarybų rinkimuose, nei juose balsuoti. Galimybė tapti meru yra suteikta išskirtai Lietuvos piliečiams.

Nuo 2015 m. sausio 1 d. politinių partijų nariais gali tapti ne tik Lietuvos, bet ir kiti ES piliečiai, kurie nepriklauso kitų šalių politinėms partijoms, ir kurie Lietuvoje be pertraukos pragyveno pastaruosius 5 metus. Politinių partijų steigėjais ES piliečiai būti negali. Lygiavertis reikalavimas nebūti kitų šalių partijų ar politinių organizacijų nariais Lietuvos piliečiams nėra numatytas.