Kankinimo, nežmoniško ir žeminančio elgesio draudimas

III. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos

Baudžiamasis kodeksas už sunkiausius nusikaltimus numato laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Lietuvos teisinėje sistemoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra reali, t. y. nuteistasis yra kalinamas iki mirties. Skirtingai nei daugelio kitų bausmių atveju, nėra net teorinių galimybių atsižvelgti į nuteistojo asmenybės pasikeitimus, galimą reabilitaciją, ir nuteistąjį šia bausme paleisti lygtinai. Bausmių vykdymo kodeksas įtvirtina tiesioginį draudimą taikyti lygtinį paleidimą nuteistajam laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Taigi, žmogus, nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, nebaigti gyvenimo laisvės atėmimo įstaigoje gali tik keletu gailestingumo pagrindų, iš kurių nei vienas tiesiogiai nepriklauso nuo asmens pastangų keistis ir jų sėkmingumo. Asmuo gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo, jei jis suserga sunkia nepagydoma liga;[1] taip pat asmuo gali būti atleistas politiniais gailestingumo pagrindais, grupiniu – Seimui priėmus amnestijos aktą, arba individualiu aktu – Prezidentui suteikus malonę.[2]

2013 m. Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę,[3] kuris kelia pagrįstų abejonių dėl Lietuvoje galiojančio laisvės atėmimo iki gyvos galvos režimo atitikimo tarptautiniams žmogaus teisių standartams. Teismas nusprendė, jog viso gyvenimo laisvės atėmimo bausmė, be menkiausios galimybės ją peržiūrėti ir sutrumpinti, net atsižvelgiant į reikšmingus nuteistojo asmenybės pasikeitimus ir reabilitacijos siekį, prilygsta nežmoniškam ir žmogaus orumą žeminančiam elgesiui su nuteistuoju.

Šis sprendimas nereiškia, kad visi nuteisti kalėjimu iki gyvos galvos privalo būti paleidžiami, tačiau turi egzistuoti galimybė būti paleistiems, jei pasiekiamas toks reabilitacijos lygis, jog asmenį nebėra tikslinga kalinti.

Šis sprendimas nereiškia, kad visi nuteisti kalėjimu iki gyvos galvos privalo būti paleidžiami, tačiau turi egzistuoti galimybė būti paleistiems, jei pasiekiamas toks reabilitacijos lygis, jog asmenį nebėra tikslinga kalinti.

2013 m. pabaigoje EŽTT priėmė nagrinėti grupės lietuvių nuteistų iki gyvos galvos pareiškimą prieš Lietuvą dėl jų teisių pažeidimo.[4] Pareiškime nurodoma, kad jų atžvilgiu taikoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė ir jos režimas pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintą nežmoniško ir žmogaus orumą žeminančio elgesio draudimą.

Lietuvos teisinėje sistemoje numatytos galimybės sutrumpinti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę negali būti laikomos bausmės peržiūrėjimu, kaip to reikalauja EŽTT nustatyti standartai. Bausmės sutrumpinimas priklauso arba nuo reikšmingo nuteistojo sveikatos pablogėjimo, arba nuo absoliučios politikų diskrecijos. Tuo tarpu peržiūrėti bausmę būtent dėl nuteistojo reabilitacijos Lietuvos teisinėje sistemoje galimybių nėra, todėl dabartinė laisvės atėmimo iki gyvos galvos taikymo tvarka neatitinka Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų.

Byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, Teismas nusprendė, jog viso gyvenimo laisvės atėmimo bausmė, be menkiausios galimybės ją peržiūrėti ir sutrumpinti, net atsižvelgiant į reikšmingus nuteistojo asmenybės pasikeitimus ir reabilitacijos siekį, prilygsta nežmoniškam ir žmogaus orumą žeminančiam elgesiui su nuteistuoju.

 Išvados ir rekomendacijos

  • Šiuo metu Lietuvoje galiojanti laisvės atėmimo iki gyvos galvos tvarka nenumato galimybės peržiūrėti tolesnio kalinimo tikslingumo, atsižvelgiant į reikšmingus nuteistojo asmenybės pasikeitimus. Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kaip ji taikoma dabar, atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimus.
  • Lietuvos teisės aktuose turėtų būti numatyta galimybė peržiūrėti nuteistojo laisvės atėmimu iki gyvos galvos bausmę ir paleisti jį lygtinai, jei nuteistasis sugeba įrodyti, jog jo asmenybė pasikeitė pakankamai ir buvo pasiektas toks reabilitacijos lygis, jog laisvėje jis nekeltų grėsmės visuomenei ir tolesnis jo kalinimas nebėra tikslingas.

[1] Baudžiamasis kodeksas, 2000 m. rugsėjo 26 d., Nr. VIII-1968, 76 str., http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=493995

[2] Baudžiamasis kodeksas, 2000 m. rugsėjo 26 d., Nr. VIII-1968, 77 ir 78 str.,

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=493995

[3] EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 66069/09, 130/10 ir 3896/10, http://hudoc.echr.coe.int/sites/eng/pages/search.aspx?i=001-122664

[4] EŽTT byla Matiošaitis ir 7 kiti pareiškėjai prie Lietuvą, pareiškimo Nr. 22662/13, http://hudoc.echr.coe.int/sites/eng/pages/search.aspx?i=001-139980