Stigmatizuojamų grupių teisės

III. Nuo psichotropinių preparatų priklausomų asmenų teisės

 Pasaulyje asmenims, turintiems priklausomybę nuo opioidų,[1] farmakoterapija vaistiniais opioidiniais preparatais pradėta taikyti 1964 m., Lietuvoje – 1995 m. Lietuvoje šis gydymas vadinamas pakaitiniu palaikomuoju gydymu. Pagrindinis šio gydymo tikslas – gerinti ir normalizuoti priklausomybe nuo opioidų sergančių asmenų psichinę ir fizinę būklę, jų socialinę adaptaciją ir integraciją į visuomenę bei mažinti žalą, susijusią su narkotikų vartojimu. Šį gydymą dažniausiai teikia priklausomybės ligų centrai ir kai kurie psichikos sveikatos centrai.

Opioidai yra plačiausiai vartojami narkotikai; jie gali būti natūralios kilmės (morfinas, kodeinas, gaunami iš aguonų), sintetiniai (kai kurie nuskausminantys vaistai) ir pusiau sintetiniai (heroinas).

 Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis Lietuvoje 2013 m. registruota 4619 asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl opioidų vartojimo[2] Iš jų tik 539 asmenims buvo taikomas pakaitinis palaikomasis gydymas.[3]

 Valstybės kontrolės atliktoje ataskaitoje pažymima, jog palyginus su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje pakaitinio gydymo prieinamumas ribotas, nes šias gydymo paslaugas gali teikti tik specializuoti gydymo centrai, t. y. priklausomybės ligų ar pirminės psichikos sveikatos priežiūros centrai.[4] Maža to, kai kuriuose priklausomybės ligų centruose ir pirminės psichikos sveikatos priežiūros centruose pakaitinis gydymas neteikiamas, pavyzdžiui, 2014 m. jas teikė 4 iš 5 priklausomybės ligų centrai ir 15 iš 89 pirminės psichikos sveikatos priežiūros centrų.

Pakaitinis gydymas Lietuvoje plito iki 2010-2011 m. Įtaką šio gydymo plėtrai turėjo JT Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro įgyvendintos veiklos – 2006 m. pakaitinio gydymo paslaugos buvo teikiamos šešiose, o 2010 m. – jau 13-oje savivaldybių.[5]  Nuo 2011 m., kai iš Lietuvos pasitraukė Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro parama, šio gydymo plėtra sustojo. Šiandien pakaitinio gydymo paslaugos teikiamos tik 12-oje savivaldybių iš 60-ties; be to, paslaugas teikiantys centrai Lietuvoje išsidėstę netolygiai, todėl daliai asmenų šios paslaugos yra visai neprieinamos.

 Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta asmens teisė į sveikatos priežiūros prieinamumą.[6] Tai reiškia, kad asmeniui turi būti užtikrintas teikiamų paslaugų prieinamumas teritoriniu atžvilgiu bei gydymo tęstinumas patekus į laisvės atėmimo vietą.

 

Nors Lietuva buvo viena pirmųjų posovietinių šalių, pradėjusių narkotikų žalos mažinimo programas – dar vadinamos žemo slenksčio paslaugomis – šiandien šiai problemai spręsti skiriama itin mažai dėmesio: 2014 m. šalyje veikė tik 10 švirkštų ir adatų keitimo kabinetų (2010 m. jų veikė 12). Dauguma kabinetų teikia minimalų paslaugų spektrą, dirba vos po keletą valandų per dieną, dažnai pritrūksta priemonių ir net lėšų darbo užmokesčiui, nes neturi pastovaus finansavimo. Apsilankymų juose skaičius ir paslaugų spektras nuo 2010 m., kai iš Lietuvos pasitraukė Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro parama, nuosekliai mažėja. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas ŽIV prevencija veiksminga tik tada, kai šios paslaugos pasiekia bent 60% švirkščiamųjų narkotikų vartotojų. Lietuvoje šis skaičius kone tris kartus mažesnis.

 Greitieji atrankiniai ŽIV testai, naudojami žemo slenksčio kabinetuose ŽIV ištyrimui didžiausią riziką užsikrėsti patiriantiems asmenims, finansuojami tik užsienio donoro lėšomis, o lėšos pritraukiamos bei ištyrimas organizuojamas tik NVO jėgomis. Vos trys-keturios savivaldybės reguliariai skiria lėšų šioms paslaugoms teikti. Valstybė žemo slenksčio paslaugoms nuo 2013 m. skiria po 146 tūkst. litų (apie 42 tūkst. eurų) per metus, kurių realiai užtektų minimaliam 2-jų kabinetų išlaikymui. Maža to, realybėje tik nedidelė šių lėšų dalis įsisavinama dėl nepalankių finansavimo konkurso sąlygų. Tokiu būdu valstybė sąmoningai rizikuoja ŽIV/AIDS epidemija ir nacionaliniu saugumu, nors dar 2002 m. Seimas priėmė rezoliucija „Dėl narkomanijos prevencijos Lietuvoje“, kurioje pripažino narkomaniją ir AIDS veiksniais, keliančiais pavojų nacionaliniam saugumui.[7]

 Vienas pagrindinių iššūkių kovos su ŽIV srityje – su švirkščiamųjų narkotikų vartojimu susijęs ŽIV plitimas: Lietuvoje ŽIV sergamumas artėja prie 0,01% populiacijos. Švirkštų ir adatų keitimas, priklausomybės gydymas vaistiniais opioidiniais preparatais ir ŽIV ištyrimas yra praktiškai svarbiausios ir būtinos priemonės veiksmingai ŽIV prevencijai tarp švirkščiamuosius narkotikus vartojančių asmenų. Šios priemonės įeina į svarbiausių Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytų ir mokslu pagrįstų intervencijų paketą ir turi būti taikomos kartu, kad veiksmingai mažintų ŽIV plitimą.[8]  Šiam priemonių paketui pritaria visos pagrindinės tarptautinės organizacijos, veikiančios ŽIV prevencijos srityje: JT kovos su ŽIV ir AIDS programa (UNAIDS), JT Narkotikų ir nusikalstamumo biuras, JT Generalinė asamblėja, JT narkotinių medžiagų komisija, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ES), Globalusis Fondas kovai su AIDS, tuberkulioze ir maliarija.

Psichotropinių preparatų vartojimas Lietuvos įkalinimo įstaigose yra dvejopa problema. Viena vertus, daug asmenų pirmą kartą išbando narkotines medžiagas būtent laisvės atėmimo vietose, kur aukštas streso lygis bei pozityvios psichologinės situmuliacijos stoka sudaro palankias sąlygas priklausomybei atsirasti. Antra vertus, laisvės atėmimo įstaigose dėmesys fokusuojamas į narkotinių medžiagų paiešką ir kontrolę, deja, tik dalinai sėkmingą, tačiau visiškai nesuvokiamas gydymo nuo priklausomybės poreikis bei nauda, tuo pačiu – nesuteikto ar nutraukto gydymo žala asmeniui ir visuomenei, į kurią asmuo sugrįš. Laisvės atėmimo vietose psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus 2009 m. buvo registruoti 740 asmenų.[9] Laisvėje gavę gydymą vaistiniais opioidiniais preparatais, asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietą, šio gydymo nebegauna, t. y. gydymo tęstinumas nėra užtikrinamas. Staiga nutraukus gydymą padaroma didelė žala asmens sveikatai. Tokia praktika prieštarauja minėtai Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatai, garantuojančiai teisę į prieinamą sveikatos priežiūrą, bei Sveikatos sistemos įstatymo nuostatai, kuri reglamentuoja, jog valstybės nemokamai sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų asmens sveikatos priežiūra; asmenų, sergančių priklausomybės nuo alkoholio sindromu, narkomanijomis, asmens sveikatos priežiūra.[10] Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į Bausmių vykdymo kodeksą, kuriame įtvirtinta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sergantys priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių medžiagų ligomis, jų rašytiniu pageidavimu gali būti gydomi nuo šių ligų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.[11]

 2010 m., vykdant JT Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro projektą, Lietuvoje pirmą kartą gydymas vaistiniais opioidiniais preparatais nebuvo nutrauktas asmenims, patekusiems į Vilniaus miesto policijos komisariato areštines. Tad šiandien pakaitinis gydymas galimas asmenims, pradėjusiems gydymą iki jų sulaikymo, tik tol, kol jie yra policijos areštinėse. Sergantiems priklausomybe nuo opioidų ir kalintiems Kalėjimų departamentui pavaldžiose įkalinimo įstaigose, pakaitinio gydymo paslaugos neteikiamos, neužtikrinamas pradėto pakaitinio gydymo tęstinumas ir tokios pačios kokybės sveikatos priežiūra, kaip laisvėje esantiems asmenims. Pakaitinio gydymo taikymas visose įkalinimo įstaigose sumažintų riziką, susijusią su narkotinių medžiagų vartojimu ir platinimu bei pavojingų infekcinių ligų plitimu įkalinimo įstaigose. [12] Maža to, laisvės atėmimo bausmę atlikę asmenys grįš atgal į visuomenę, todėl nutrauktas ar laiku nesuteiktas gydymas sukels įvairių grėsmių tiek jiems patiems, tiek visuomenei – nuo sveikatos sutrikimų iki kriminalinio recidyvo.

Laisvės atėmimo bausmę atlikę asmenys grįš atgal į visuomenę, todėl nutrauktas ar laiku nesuteiktas gydymas sukels įvairių grėsmių tiek jiems patiems, tiek visuomenei – nuo sveikatos sutrikimų iki kriminalinio recidyvo.

 Išvados ir rekomendacijos 

  • Valstybė bei savivaldybės turi didinti nuolatinį finansavimą žemo slenksčio paslaugas švirkščiamųjų narkotikų vartotojams teikiantiems kabinetams ir užtikrinti, kad paslaugos pasiektų bent 60% švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, bei sudaryti galimybes kuo įmanoma didesniam skaičiui asmenų gauti gydymą vaistiniais opioidiniais preparatais.
  • Lietuvoje neužtikrinamas vienodas teisės į sveikatos priežiūros prieinamumą įgyvendinimas asmenims, esantiems laisvėje ir asmenims, kalintiems laisvės atėmimo vietose, pavaldžiose Kalėjimų departamentui. Rekomenduojame užtikrinti gydymą asmenims farmakoterapijos vaistiniais opioidiniais preparatais laisvės atėmimo vietose.

[1] Opioidai yra plačiausiai vartojami narkotikai; jie gali būti natūralios kilmės (morfinas, kodeinas gaunami iš aguonų), sintetiniai (kai kurie nuskausminantys vaistai) ir pusiau sintetiniai (heroinas)

[2] Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2009-2013 m. psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines medžiagas (F11-F19) pasiskirstymas pagal narkotinių medžiagų grupes metų gale, 2014 m. spalio 30 d., http://www.vpsc.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=36%3Aligotumo-narkomanija-dinamika-lietuvos-respublikoje-1999-2009-m-100-000-gyv&catid=11%3Apriklausomybs-lig-statistika&Itemid=22&lang=lt

[3] Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Metinis pranešimas 2014, 2014 m., 59 psl., http://www.ntakd.lt/files/informacine_medzega/0-NTAKD_medziaga/1-MP/2014_LT.pdf

[4] Valstybės kontrolė, “Metadono vartojimo Lietuvoje 2009-2010 metais tyrimo ataskaita”, 2011 m. lapkričio 30 d., Nr. VA-P-10-10-19, https://vkontrole.lt/failas.aspx?id=2476

[5] JT Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro projektas “ŽIV/AIDS prevencija tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų bei jų priežiūra Estijos, Latvijos ir Lietuvos kalinimo įstaigose“, http://www.unodc.org/documents/balticstates/GrantDocuments/Seminar_20080619.pdf

[6] Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, 1996 m. spalio 3 d., Nr. I-1562, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=477161

[7] Seimo rezoliucija “Dėl narkomanijos prevencijos Lietuvoje“, 2002 m. sausio 24 d., https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.259607F3B43A

[8] Pasaulio sveikatos organizacija, JT Narkotikų ir nusikalstamumo biuras, JT kovos su ŽIV ir AIDS programa, “Techninis gidas valstybėms, siekiantis nustatyti tikslus, siekiant visuotinės prieigos prie ŽIV prevencijos, gydymo ir priežiūros paslaugų švirkščiamųjų narkotikų vartotojams“, 2012 m., 10-21 psl., http://www.who.int/hiv/pub/idu/targets_universal_access/en/

[9] Narkotikų kontrolės departamentas, Metinis pranešimas, 2010 m., 112-114 psl., http://www.ntakd.lt/files/informacine_medzega/0-NTAKD_medziaga/1-MP/2012_LT.pdf

[10] Sveikatos sistemos įstatymas, 1994 m. liepos 19 d., Nr. I-55247, 47 str., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=454090

[11] Bausmių vykdymo kodeksas, 2002 m. birželio 27 d., Nr. IX-994, 175 str., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=494004

[12] Valstybės kontrolė, “Metadono vartojimo Lietuvoje 2009-2010 metais tyrimo ataskaita”, 2011 m. lapkričio 30 d., Nr. VA-P-10-10-19, https://vkontrole.lt/failas.aspx?id=2476