Nuo rengėjų

Dovilė Šakalienė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė

2013-2014-uosius paženklino Maidanas ir nekonvencinis karas. Sužinojome, kad gyvename pasaulyje, kuriame galima ramiai okupuoti Europos valstybės teritorijos dalį, ir kariauti „žaliais žmogeliukais“. Į kovą už laisvę rinktis ir galimybę de jureįsilieti į geopolitinę Europos Sąjungos erdvę pakilusi ukrainie-čių tauta daugeliui valstybių iš pradžių atrodė toli, o jų kova – romantiškai egzotiškas veiksmas, nelabai tesusijęs su jų kasdienybe. Atrodė, kad nugalės „sviesto“ argumentai ir „dujų vamzdžio“ pragmatizmas.

Jei Vakarų civilizacija būtų tokia brandi, kokia mėgsta save laikyti, pragmatiškas noras sukurti „geros Rusijos“ iliuziją turėjo pradėti eižėti jau tuomet, kai Putino-Medvedevo tandemas ėmė nuosekliai laužyti esminius demokratijos ir žmogaus teisių bei laisvių principus
Rusijos Federacijoje, atgaivino „artimojo užsienio“ doktriną, o pilietinė visuomenė imta dusinti „užsienio agentų“ įstatymais.

Pastaruosius dvejus metus galime pavadinti prabudimo metais. Vakarams prireikė numušto keleivinio lainerio ir tūkstančių Rytų Ukrainoje prarastų gyvybių, kol Lietuvos pozicija buvo išgirsta: Europos demokratijai kilo realus pavojus, o plakatai protestuotojų rankose, bylojantys “Karas Ukrainoje = Karas Europoje“, atspindi sukrečiančią mūsų visų realybę.

Wake-up call nuskambėjo labai laiku, nes Rusijos vykdomas radikalus puolimas prieš žmogaus teises ir laisves, stipriai paveikė ir Lietuvą, kurios teisėkūra „pasipuošė“ ištikimiausiems Kremliaus pakalikams gėdos nepadarysiančiomis anti-žmogaus teisių iniciatyvomis. Europos žmogaus teisių teismo, žmogaus teisių gynėjų, Europos Sąjungos, o ypač – Šiaurės šalių puolimas buvo pasiekę tokį aršumo lygį, kad tapo faktine politikos mainstream‘o dalimi. 

 Prabudimas buvo staigus, kupinas karštų diskusijų apie raudoną liniją tarp Kremliaus ir Vakarų ir palengva ateinančio susivokimo, koks yra realus mūsų pasirinkimas informacinio karo akivaizdoje. Teikia vilties faktas, kad net aktyviausi populistinį anti-žmogaus teisių arkliuką pasibalnoję politikai, rodos, nenori prisidėti prie Novorusijosprojekto, suvokdami, kad gyvenimas atkurtoje sovietų imperijoje kažin ar suteiktų jiems žodžio, judėjimo laisvę, teisę į laisvus rinkimus bei kitas privilegijas, kurias jau pripratome laikyti neatskiriama kasdienybės dalimi.

„Sovietų sąjunga grįžo, ji vėl čia ir žmonės vėl sodinami į kalėjimą už tai, kad pasidalijo naujienomis iš laisvojo pasaulio,“ pasakoja pagrobtos Ukrainos pilotės Nadyios Savchenko sesuo Vira. „Skirtumas tik tame, kad šiandien tai – ne pogrindyje spausdinami lapeliai, o dalijamasi žinutėmis Twitterar Facebook – tačiau kaina tokia pat, laisvė...“

2014 m. gruodį ŽTSI užsakymu Vilmorus atlikta periodinė visuomenės apklausa atskleidė beprecedentę situaciją – visuomenės pasitikėjimas valdžios gebėjimu ir noru apginti jų pažeistas teises pasiekė dugną. 95% žmonių, kurie manė, kad jų teisės pažeistos, niekur nesikreipė, nes buvo įsitikinę, kad niekas nepasikeis. Neabejoju, kad prie tokio rezultato prisidėjo nuoseklus išorinis poveikis iš rytų kaimynės – parankiai pritariant mūsiškiams – niekinant „supuvusią“ ir „iškrypusią“ Europos Sąjungą, įtikinėjant, kad dabar valdžiai į paprastą žmogų nusispjauti.

Tačiau matyti požymių, kad valdžios institucijos, politikai bei aukščiausi valdžios pareigūnai ima suvokti nacionalinio saugumo stiprinimo prioritetus, taip pat ir tai, kad pirma ir paskutinė gynybos linija yra mūsų pilie-čių protai. Kaip protingi tėvai vaikus auklėja savo elgesio pavyzdžiu, taip mūsų valstybei metas suvokti, kad nebeturime privilegijos neturėti žmogaus teisių politikos, kad aukštus postus einančių asmenų pasisakymai realiai veikia visuomenės nuomonę, ir tik tikras, sąžiningas ir skaidrus įsisenėjusių žmogaus teisių problemų sprendimas gali užauginti tiek stabilų pasitikėjimą valstybiniais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais, tiek visuomenę, kuria manipuliuoti bus ženkliai sunkiau.

Viliuosi, kad ateinančių metų ženklas bus tikras, kasdienis, neproginis žmogaus teisių darbas, integruojant pagrindinių teisių ir laisvių suvokimą į visus valstybės sluoksnius, užtikrinant prieinamą informaciją apie kiekvieno žmogaus teises jam/jai suprantamu būdu, taip kuriant valstybę, iš kurios nesinori bėgti.

Apie apžvalgą

Žmogaus teisių Lietuvoje apžvalgą nuo 2004 m. kas dvejus metus leidžia Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Tai vienintelis tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, kuriame nepriklausomi įvairių sričių ekspertai analizuoja aktualiausius žmogaus teisių apsaugos iššūkius ir siūlo sprendimus.

Su ankstesnių metų Apžvalgomis kviečiame susipažinti čia.

Padėkos

 Nuoširdžiai dėkojame prie Apžvalgos rengimo prisidėjusiems ekspertams: Dainiui Pūrui, Deividui Velkui, Donatui Glodeniui, Dovilei Gailiūtei, Dovilei Juodkaitei, Eglei Samuchovaitei, Gintautui Sakalauskui, Ingai Abramavičiūtei, Jurgitai Poškevičiūtei, Karoliui Granickui, Laimai Vaigei, Mindaugui Kiškiui, Ugnei Grigaitei, Vilanai Pilinkaitei-Sotirovič, Virginijai Pleckevičienei, Vytautui Mizarui, Jūratei Guzevičiūtei, Mėtai Adutavičiūtei, Natalijai Bitiukovai, Karoliui Liutkevičiui. Už konsultacijas dėkojame Kristinai Mišinienei, Aušrai Kurienei ir Ievai Daniūnaitei.

Taip pat labai dėkojame būriui Žmogaus teisių stebėjimo instituto praktikantų ir savanorių, 2013-2014 m. rinkusiems informaciją Apžvalgai ir kitaip prisidėjusiems prie Apžvalgos darbų: Alisai Grebinskytei, Dariui Buinauskui, Faustai Šimonėlytei, Indrei Urbonavičiūtei, Ingridai Juozulynaitei, Izabelei Nebilevičiūtei, Jurgitai Nemeikšytei, Laurai Matelionytei, Marijai Fedotovaitei, Martynui Šilgaliui, Radvilei Laucytei, Rasai Mikalaičiūnaitei, Svajūnei Sirvydytei, Tomui Reves, Vytautui Klimui ir kitiems.

Dėkojame Apžvalgos leidybą parėmusiems Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų nacionaliniam dvišalio bendradarbiavimo fondui bei Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai.