Teisė į saviraiškos, susirinkimų ir religijos laisvę

VI. Susirinkimų laisvė

Asmenų teisė į taikių susirinkimų laisvę yra įtvirtinta Konstitucijos 36 straipsnio 1 dalyje. Nepaisant pareikštinės teisės į susirinkimų laisvę įgyvendinimo tvarkos, šios teisės įgyvendinimas, ypač dėl neproporcingo ir nepagrįsto susirinkimų vietos laisvo pasirinkimo ribojimo, Lietuvoje nėra tinkamai realizuojamas.

„Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje. O šios laisvės įtvirtinimas Konstitucijoje reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Susirinkimų laisvė yra svarbi garantija, kad bus tinkamai įgyvendinamos ir kitos konstitucinės teisės ir laisvės: teisė dalyvauti valdant savo šalį, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“[1]

Susirinkimų įstatymas numato ne leidimų, o pareikštinę susirinkimo laisvės įgyvendinimo tvarką.[2] Toks reguliavimas reiškia, kad susirinkimo organizatoriams suteikiama teisė pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir formą nereikalaujant išankstinio leidimo, o tik pranešant savivaldybei apie planuojamą susirinkimą. Tokią poziciją dėl pareikštinės susirinkimo laisvės įgyvendinimo tvarkos pripažįsta tiek Konstitucinis Teismas,[3] tiek bendrosios kompetencijos[4] ir specializuoti teismai.[5]

Kad ir kokios nepriimtinos idėjos susirinkimo metu būtų skelbiamos, teisė į žodžio laisvę ir saviraišką bei pliuralizmo užtikrinimas yra vertybė, kurią valstybė turi pareigą saugoti bei savo veiksmais padėti realizuoti. Bet kokios priemonės, kuriomis yra ribojama susirinkimų laisvė, kelia grėsmę demokratijai ir yra nesuderinamos su Europos žmogaus teisių konvencija, išskyrus joje paminėtas išimtis.[6]

Visgi nepaisant pareikštinės teisės į susirinkimų laisvę įgyvendinimo tvarkos, 2013-2014 m. pasitaikė atvejų, kuomet savivaldybės piktnaudžiavo savo galiomis ir pažeidė Susirinkimų įstatymą.

Esminės problemos įgyvendinant teisę į taikius susirinkimus vertinamuoju laikotarpiu kilo dėl susirinkimo organizatorių laisvės pasirinkti susirinkimo vietą realizavimo, taip pat dėl savivaldybių neproporcingo ir nepagrįsto atsisakymo derinti susirinkimo vietą ir laiką.

Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas teisės į susirinkimų laisvę apimtį, pabrėžė, kad susirinkimų laisvė apima teisę pasirinkti susirinkimo laiką, vietą ir tikslus.[7] Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisės pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą, taip pat konstatavo, kad jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė.[8] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje irgi pripažįstama, kad sprendimas, kuriuo savivaldybė vienašališkai nusprendžia leisti organizuoti susirinkimą ne prašyme nurodytoje, bet savivaldybės nustatytoje vietoje, yra neteisėtas.[9]

Užfiksuoti įvairūs pavyzdžiai, liudijantys, kad Lietuvoje netinkamai įgyvendinama teisė pasirinkti susirinkimo vietą. 2013 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybė, vietoje asociacijos Lietuvos gėjų lyga pasirinktos susirinkimo (eitynių) vietos, paskyrė kitą, su organizatoriumi nesuderintą eitynių vietą.[10] Lietuvos gėjų lygai apskundus tokius vienašalius Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus teismui, teismas panaikino savivaldybės sprendimą ir įpareigojo iš naujo derinti susirinkimo vietą.[11] Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė savivaldybės apeliacinį skundą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad teisės į taikius susirinkimus įgyvendinimas turi būti garantuojamas nediskriminuojant dėl seksualinės orientacijos ar lytinio tapatumo.[12]

Eitynės "Už lygybę" Vilniuje, 2013 m., Lrt.lt foto

2014 m. spalio mėnesį Kauno miesto savivaldybė sprendė, ar „neiškelti“ organizuojamo mitingo prieš NATO iš Vienybės aikštės į Nemuno salą.[13]

Susirinkimų įstatymas numato, kad minint valstybės šventes,[14] pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės ar savivaldybių institucijoms.[15] Remiantis šia nuostata, 2013 m. Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė derinti organizuojamo susirinkimo vietą ir laiką su Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, planavusią kovo 11-ąją žygiuoti Gedimino prospektu. Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino tokio atsisakymo teisėtumą, tačiau nepaisant to, susirinkimo organizatoriai surengė eitynes jų planuotoje vietoje (Gedimino pr.), ir už šį Susirinkimų įstatymo pažeidimą jiems nebuvo taikyta jokia atsakomybė. Tai rodo Vilniaus miesto savivaldybės abejingumą vykdomiems teisės aktų pažeidimams bei netinkamai vykdomas pareigas.

Teisės aktai bei teismų praktika įtvirtina, kad susirinkimų laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai šiuo ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitos asmenų teisės ir laisvės), ir kai toks ribojimas yra proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje.[16]

Vertinamojo laikotarpio praktika rodo, kad pasitaiko atvejų, kuomet savivaldybė nepagrįstai riboja teisės į susirinkimus įgyvendinimą, vien tik formaliai, nesilaikydama teisėtumo sąlygų, pritaikydama vieną ar kitą Susirinkimų įstatyme numatytą pagrindą.

Pavyzdžiui, po to, kai 2013 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę iš naujo suderinti asociacijos Lietuvos gėjų lyga organizuojamų eitynių „Už lygybę“ vietą, savivaldybė atsisakė derinti ne tik eitynių vietą, bet ir laiką bei formą.[17] Šįkart savo sprendimą savivaldybė motyvavo tuo, kad žygiuojant Gedimino prospektu bus pažeistas įstatymo reikalavimas laikytis tam tikro atstumo nuo valstybės institucijų bei Lietuvos teismų pastatų.[18]

2013 m. liepos 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu panaikino ir šį Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą, pripažinęs jį neteisėtu dėl proporcingumo principo nesilaikymo.[19] Teismas sprendime nurodė, kad organizuojamas susirinkimas turėjo vykti ne darbo dieną, kai teismai ir kitos valstybės institucijos, įsikūrę Gedimino prospekte, nedirba, kad organizuojamas susirinkimas nėra susijęs su šių institucijų veikla, todėl net jeigu ir yra formalus įstatyme numatytas pagrindas, jį taikyti konkrečiu atveju nėra poreikio, ir jo pritaikymas būtų neproporcingas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir galutinai įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę suderinti organizuojamo susirinkimo vietą ir laiką taip, kaip buvo pasirinkęs susirinkimo organizatorius.[20]

Konstitucija numato, jog teisė į taikius susirinkimus gali būti ribojama tik įstatyme numatytais atvejais ir tik siekiant apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.[21] Taigi, Konstitucija deleguoja įstatymų leidėjui numatyti atvejus, kuomet, esant minėtiems pagrindams, gali būti ribojama susirinkimų laisvė.

Pažymėtina, kad pagal 2012 m. pabaigoje priimtą naująją Susirinkimų įstatymo redakciją nėra numatyta, kad savivaldybė pati gali atsisakyti derinti organizuojamą susirinkimą ar išduoti susirinkimo pažymėjimą, remiantis šiais Konstitucijoje išvardintais tikslais. Kitaip tariant, Įstatymas panaikino savivaldybės galią atsisakyti išduoti susirinkimo pažymėjimą, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės.

Pagal dabartinį reglamentavimą nėra numatytas išankstinis susirinkimų laisvės įgyvendinimo kontrolės mechanizmas. Tai reiškia, kad gali būti atsisakoma derinti planuojamo susirinkimo vietą ir laiką tik tuomet, kai nesilaikoma įstatyme įtvirtintų susirinkimo vietos ir laiko reikalavimų;[22] kai toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku yra suplanuotas kitas susirinkimas;[23] ar kai minint valstybės šventes pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės ar savivaldybių institucijoms,[24] ir tik, jeigu yra teisėtas šių pagrindų taikymo tikslas bei jų taikymas pagal faktines aplinkybes būtų proporcingas.

Konstitucijoje išvardintais pagrindais gali būti nutraukti tik jau vykstantys susirinkimai.[25] Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant teisėtai nutraukti vykstantį susirinkimą, draudžiamus veiksmus turi atlikti susirinkimo dalyviai, o ne tretieji asmenys. Trečiųjų asmenų (ne susirinkimo dalyvių) veiksmai savaime negali būti priežastimi riboti taikių susirinkimų laisvės.

Taip pat pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei būtų įrodytas faktinės grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui buvimas, tai, vadovaujantis teismų praktika, savaime nėra prielaida susirinkimui nutraukti ar uždrausti. Tokiu atveju valstybė turi pozityvią pareigą imtis visų būtinų veiksmų, siekiant suvaldyti ir pašalinti tokias grėsmes, kad kiekvienas asmuo galėtų pasinaudoti savo teise į taikius susirinkimus.

Visgi vertinamojo laikotarpio praktika parodė, kad savivaldybių administracija viršija savo įgaliojimus, taikydama Susirinkimų įstatymą, dėl to, kad prisidengiant formaliu įstatymo pagrindu bei argumentuojant tariama būtinybe apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves, atsisako derinti organizuojamo susirinkimo vietą ir laiką, arba nurodo kitą susirinkimo vietą.

„Garantuodama demokratinį pliuralizmą valstybė turi pozityvias pareigas užtikrinti veiksmingą naudojimąsi taikių susirinkimų teise taip pat ir asmenims, turintiems nepopuliarias pažiūras ar priklausantiems mažumoms <...>; esminė veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve sąlyga yra teisėtumo prezumpcija, kuri paneigiama atsisakant oficialiai sankcionuoti susirinkimą ir taip atgrasinant mažumoms priklausančius asmenis nuo dalyvavimo susirinkime <...>, ir tokių neigiamų pasekmių susirinkimų laisvei negalima išvengti, jeigu šios laisvės teisinės gynybos priemonės yra taikomos tik po numatomo susirinkimo datos“.[26]

Išvados ir rekomendacijos

  • Laisvė susirinkti į taikų susirinkimą apima teisę pasirinkti šio susirinkimo laiką, vietą, tikslą bei formą. Ši laisvė su paminėtomis sudedamosiomis dalimis arba teisėmis yra vientisa ir neskaidoma, t. y. pažeidus ar ribojant kurią nors susirinkimų laisvės teisę (ar sudedamąjį elementą), pažeidžiama ir pati laisvė.
  • Kiekvienas susirinkimas, apie kurį buvo tinkamai pranešta savivaldybei, turi vykti be papildomų apribojimų. Jeigu yra remiamasi Susirinkimų įstatyme numatytais pagrindais, ribojančiais susirinkimų organizatorių laisvę pasirinkti susirinkimo vietą ir laiką, jie turi būti taikomi ne formaliai, o tik įvertintus, ar yra teisėtas tikslas ir ar apribojimas atitinka proporcingumo reikalavimą.
  • Savivaldybė negali savo iniciatyva nustatyti kitokios susirinkimo vietos, jeigu organizatorių pasirinkta vieta nepažeidžia įstatymo numatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad jeigu būtų Susirinkimų įstatyme numatytų pagrindų, trukdančių suderinti planuojamo susirinkimo vietą, viešojo administravimo subjektas turėtų derinti su susirinkimo organizatoriais kitą vietą, o ne nurodyti savo valia, kokioje vietoje turi vykti susirinkimas.
  • Jeigu būtų įrodoma faktais (ne prielaidomis) pagrindžiama grėsmė valstybės ar visuomenės saugumui ar būtų kiti Konstitucijoje numatyti ribojimo pagrindai, drausti organizuoti susirinkimą turėtų būti leidžiama tik teismo sprendimu, bet ne viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu. Viešojo administravimo subjektui įstatymai nenumato teisės riboti minėtais pagrindais teisės į taikių susirinkimų įgyvendinimą.

[1] Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas byloje Nr. 11/99

[2] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkričio 8 d., Nr. XI-2385, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[3] Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas byloje Nr. 11/99

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2006

[5] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013

[6] EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Berladir ir kiti Rusiją, pareiškimo Nr. 34202/06

[7] EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Sáska prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 58050/08

[8] Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas byloje Nr. 11/99

[9]Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-261-12/2012

[10] Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, 2013 m. sausio 18 d., Nr. A30-51

[11] Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2457-208/2013

[12] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013

[13] Paulius Garkauskas, "Kauno savivaldybė leido mitinguoti prieš NATO“, delfi.lt, 2014 m. spalio 17 d., http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=66141352

[14] Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną

[15] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkricio 8d., Nr. XI-2385, 7 str. 6 d., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[16] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2011

[17] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013

[18] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkricio 8d., Nr. XI-2385, 4 str. 3 d., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[19] Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4265-561/2013

[20] Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013

[21] Konstitucija, 1992 m. spalio 25 d., 36 str. 2 d., http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

[22] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkricio 8 d., Nr. XI-2385, 4 str., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[23] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkricio 8 d., Nr. XI-2385, 7 str. 5 d., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[24] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkricio 8 d., Nr. XI-2385, 7 str. 6 d., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[25] Susirinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2012 m. lapkricio 8 d., Nr. XI-2385, 5, 9 str., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437367&p_tr2=2

[26] EŽTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Bączkowski ir kt. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 1543/06